Tai už bakterijas mažesni mikroorganizmai, kurie negali augti ir daugintis už gyvos ląstelės ribų. Virusai įsiskverbia į gyvas ląsteles ir naudojasi jose esančiomis medžiagomis, kad išliktų gyvi ir pasidaugintų. Jie gali daugintis kurdami idealias kopijas arba kopijas su klaidomis (mutacijomis); dėl gebėjimo mutuoti kai kurie virusai kiekviename infekuotame žmoguje gali šiek tiek keistis, taip apsunkindami gydymą. Virusai sukelia ne tik daugelį paplitusių infekcijų, bet ir nemažai retų ligų. Virusinių infekcijų sąrašas prasideda nuo peršalimo, kurį dažniausiai sukelia rinovirusai, ir baigiasi AIDS, kurį sukelia ŽIV. Virusų genetinė informacija užkoduota DNR arba RNR. Paprastosios pūslelinės ir hepatito B virusai priskiriami DNR tipo virusams. RNR virusai turi fermentą atvirkštinę transkriptazę, kurios pagalba įprasta replikacijos seka iš DNR į RNR pakeičiama taip, kad virusas pats gali sukurti savo DNR.
RNR tipo virusų gretose ŽIV ir hepatito C virusai. Pagal formą, elgseną ir kitas charakteristikas mokslininkai suskirstė virusus į kelias dideles šeimas. Herpesvirusai, adenovirusai, papovavirusai (įskaitant papilomos virusus), hepadnavirusai, raupų virusai ir parvovirusai priskiriami DNR tipo virusams. O pikornavirusai (įskaitant rinovirusus), kalcivirusai, paramiksovirusai, ortomiksovirusai, rabdovirusai, filovirusai ir retrovirusai – RNR tipo virusams. Dešimtys mažesnių virusų šeimų patenka į šias pagrindines grupes. Daugelis virusų pasižymi specifiškumu šeimininko atžvilgiu, tai yra gali užkrėsti ir sukelti ligas tik žmonėms ar konkretiems gyvūnams.