Adenovirusai – tai virusų šeima, kuri gali susargdinti bet kokio amžiaus žmones. Infekcija dažniausiai pažeidžia viršutinius kvėpavimo takus. Šiek tiek dažniau pasitaiko baigiantis žiemai, pavasarį ir vasaros pradžioje, bet gali užklupti ir bet kuriuo kitu metų laiku. Skirtingi adenovirusai pažeidžia skirtingas organizmo vietas. Vieni tipai sukelia akių vokų, bronchų ir plaučių infekcijas, kiti pažeidžia žarnyną ar šlapimo pūslę.

Adenovirusai plinta tiesioginio kontakto tarp žmonių metu, taip pat per sekretą, kuris čiaudint ir kosėjant pasklinda ore, patenka ant rankų ir veido. Kai kurių adenovirusų randama žarnyne ir išmatose. Virusus gali platinti žmogus, kuriam jie pateko ant rankų, jas plaunant ar pasinaudojus tualetu. Virusai gali būti perduoti iš rankų į rankas, o po to patekti į burną, nosį bei akis. Vaikų priežiūros įstaigose esantiems vaikams, ypač jei jų amžius nuo 6 mėnesių iki 2 metų, yra didesnė tikimybė užsikrėsti šiais virusais.

Adenovirusinės infekcijos požymiai primena peršalimą. Sergantįjį gali kamuoti: užgulta arba varvanti nosis, perštinti gerklė (faringitas), akių vokų uždegimas (konjunktyvitas), smulkiųjų bronchų infekcija (bronchiolitas), plaučių uždegimas, vidurinės ausies uždegimas arba karščiavimas. Kai kurie vaikai gali skųstis sunkiu kosuliu, primenančiu kokliušo kosulį. Kartais pasitaiko kraujavimas į akis supančius audinius. Dėl virusų poveikio akys gali atrodyti gąsdinančiai, bet regėjimas dėl to nenukenčia. Tam tikrais viruso tipais užsikrėtusiems vaikams gali išsivystyti skrandžio ir virškinamojo trakto uždegimas, pasireiškiantis viduriavimu ir spazminiais pilvo skausmais (gastroenteritas).

Susidūrus su virusu, inkubacinis laikotarpis iki simptomų atsiradimo trunka 2 – 14 dienų. Gastroenterito inkubacinis laikotarpis gali siekti 3 – 10 dienų.

1. John, Pramod R. John (2008). Textbook of Oral Medicine. Jaypee Brothers Publishers. p. 336. ISBN9788180615627.. CDC. 6 October 2015. Retrieved 4 February 2016.
2. Eccles R (November 2005). „Understanding the symptoms of the common cold and influenza“. Lancet Infect Dis. 5(11): 718–25.
3. Bennett, John E.; Dolin, Raphael; Blaser, Martin J. (2014). Principles and Practice of Infectious Diseases. Elsevier Health Sciences. p. 750. ISBN9781455748013.
4. Allan, GM; Arroll, B (18 February 2014). „Prevention and treatment of the common cold: making sense of the evidence.“. CMAJ : Canadian Medical Association.
5. Heikkinen T, Järvinen A (January 2003). „The common cold“. Lancet. 361(9351): 51–9. Arroll, B (March 2011). „Common cold“. Clinical evidence. 2011 (3): 1510. 3275147 . 21406124.
6. Kim, SY; Chang, YJ; Cho, HM; Hwang, YW; Moon, YS (21 September 2015). „Non-steroidal anti-inflammatory drugs for the common cold.“. The Cochrane database of systematic reviews. 9: CD006362.
7. Simasek M, Blandino DA (2007). „Treatment of the common cold“. American Family Physician.
8. Pelczar (2010). Microbiology: Application Based Approach. p. 656
9. Michael Rajnik; Robert W Tolan (13 Sep 2013). „Rhinovirus Infection“. Medscape Reference. Retrieved 19 March 2013.
10. National Institute of Allergy and Infectious Diseases. 27 November 2006. Archived from the the original 6 September 2008. Retrieved 11 June 2007.
11. Eccles, Ronald; Weber, Olaf (2009). Common cold.