Rinovirusai („rhin“ reiškia „nosis”) siejami su peršalimo ligomis. Rinovirusai taip pat gali sukelti gerklės, ausų ir sinusinių ančių infekcijas, ir kiek rečiau – plaučių uždegimą ir bronchiolitą (smulkiųjų bronchų infekciją).

Vaikai vidutiniškai suserga peršalimu 6 – 8 kartus per metus, suaugusieji 2 – 6 kartus per metus.

Apie 40% peršalimo infekcijų sukelia būtent rinovirusai. Jie lengvai plinta tiesioginio kontakto tarp žmonių metu.

Vaikui sergant rinovirusine infekcija su sloga, nosies sekretas patenka ant rankų, o nuo jų ant stalų, žaislų ir kitų paviršių. Vaikas gali liesti kito vaiko rankas, odą arba virusu užkrėstus žaislus ir taip perduoti infekciją kitam asmeniui. Vaikas taip pat gali įkvėpti virusus su oru, kuriame jie pasklida čiaudint ir kosėjant kitiems sergantiesiems.

Ir vaikai, ir suaugę gali susirgti peršalimu bet kuriuo metų laiku, tačiau šios infekcijos dažnesnės rudenį ir pavasarį.

Peršalimo požymiai ir simptomai žinomi visiems. Peršalimas gali prasidėti nuo vandeningos, „varvančios“ slogos su skaidriu sekretu. Vėliau gleivės tampa tirštesnės ir dažnai įgauna rusvą, pilką arba žalsvą atspalvį. Pakitusi sekreto spalva yra normalu, kai pradedama sveikti nuo peršalimo. Taip pat gali pasireikšti toliau išvardinti simptomai:

Įprastai rinovirusinės infekcijos inkubacinis laikotarpis trunka 2 – 3 dienas. Simptomai dažniausiai trunka 10 – 14 dienų, kartais trumpiau.

Jeigu jūs ar jūsų vaikas peršalote, pasirūpinkite pakankamu poilsiu.
Jei karščiuojate, gerkite daugiau skysčių. Jei prastai jaučiatės, karščiui sumažinti išgerkite paracetamolio. Dėl nereceptinių vaistų nuo karščiavimo ir kosulio vartojimo pasitarkite su gydytoju arba vaistininku.

Dauguma rinovirusinių infekcijų yra lengvos ir jų nereikia specialiai gydyti. Antibiotikai nėra veiksmingi peršalimo ir kitų virusinių infekcijų atveju.

1. John, Pramod R. John (2008). Textbook of Oral Medicine. Jaypee Brothers Publishers. p. 336. ISBN9788180615627.. CDC. 6 October 2015. Retrieved 4 February 2016.
2. Eccles R (November 2005). „Understanding the symptoms of the common cold and influenza“. Lancet Infect Dis. 5(11): 718–25.
3. Bennett, John E.; Dolin, Raphael; Blaser, Martin J. (2014). Principles and Practice of Infectious Diseases. Elsevier Health Sciences. p. 750. ISBN9781455748013.
4. Allan, GM; Arroll, B (18 February 2014). „Prevention and treatment of the common cold: making sense of the evidence.“. CMAJ : Canadian Medical Association.
5. Heikkinen T, Järvinen A (January 2003). „The common cold“. Lancet. 361(9351): 51–9. Arroll, B (March 2011). „Common cold“. Clinical evidence. 2011 (3): 1510. 3275147 . 21406124.
6. Kim, SY; Chang, YJ; Cho, HM; Hwang, YW; Moon, YS (21 September 2015). „Non-steroidal anti-inflammatory drugs for the common cold.“. The Cochrane database of systematic reviews. 9: CD006362.
7. Simasek M, Blandino DA (2007). „Treatment of the common cold“. American Family Physician.
8. Pelczar (2010). Microbiology: Application Based Approach. p. 656
9. Michael Rajnik; Robert W Tolan (13 Sep 2013). „Rhinovirus Infection“. Medscape Reference. Retrieved 19 March 2013.
10. National Institute of Allergy and Infectious Diseases. 27 November 2006. Archived from the the original 6 September 2008. Retrieved 11 June 2007.
11. Eccles, Ronald; Weber, Olaf (2009). Common cold.